12


2017 M. KOVO 9 – 15 NR. 397


LIETUVIAI PASAULYJE


tiesa.news


Birutė Jakučionytė – moteris, randanti laiko viskam


Valdas Pryšmantas


ŠIOS SAVAITĖS „Tiesos“ heroję Bi- rutę Jakučionytę būtų galima pristatyti kaip pavyzdį tiems, kurių kasdienybę riboja darbo valandos, atstumai, gy- venamoji vieta ar kiti susigalvoti ar- ba realūs kliuviniai. Nuveikti gyve- nime galime kur kas daugiau, nei įsi- vaizduojame. 2013-aisiais Jungtinėje Karalys-


tėje įsikūrusi moteris – kaip gyvas sidabras. Po skyrybų ji ne tik rūpinasi didele šeima, bet ir randa laiko sveti- moms bėdoms. Jos galva nuolat pilna naujų idėjų, taigi apie gausybę savo skirtingų veiklų galėtų pasakoti valan- dų valandas. B. Jakučionytė yra knygų „Moteris


iš raudonos „Audi“ ir „Mano karūna nematoma“ autorė, visuomeninių pro- jektų sumanytoja bei įgyvendintoja, gongų terapijos seansų organizatorė, rankdarbių meistrė. Atrodo, toks tempas turėtų varginti,


tačiau Birutė tik šypsosi sakydama, kad jos gyvenimas – nerealus visomis prasmėmis. Savo mintimis ir požiūriu ji pasida-


lijo su „Tiesa“.


– Birute, kaip jūs pati save pristatytumėte? – Pirmiausia esu keturių vaikų


mama, o paskui jau visa kita – knygų ir tinklaraščio autorė, visuomenininkė, kai kas sako – verslininkė. Bet aš sa- vęs taip nevadinu, nes labai jau maži tie mano versliukai. Tiesiog turiu daug skirtingų veiklų ir per jas užsidirbu pragyvenimui: gaminu suvenyrus, tu- riu savo internetinę parduotuvę, rengiu gongų terapijos seansus, rankdarbių dirbtuves, rašau knygas. Tai labiau gyvenimo būdas nei verslas. Verslo tikslas – uždirbti didelius pinigus, o aš tokio tikslo neturiu.


– Kitaip sakant, tiesiog darote


tai, ką mėgstate, o iš to pavyksta užsidirbti pragyvenimui? – Taip, pajamas gaunu veikdama


tai, kas miela širdžiai. Išeina taip, kad nieko nedirbu, tiesiog darau kas patin- ka. (Juokiasi.)


– Pavydėtinas gyvenimo būdas. – Man daug žmonių pavydi. Bet reikėtų atsidurti mano vietoje...


– Be keturių vaikų auginimo ir


veiklų, padedančių užsidirbti, dar ką nors veikiate? – Taip, rašau tinklaraštį, keliauju


po pasaulį ir susitinku su užsienio lietuvių bendruomenėmis. Esu dažna viešnia Lietuvoje, dalyvauju įvairiuose projektuose. Penkerius metus ten orga- nizavau konkursą „Kamštelių vajus“. Per jį su kelių šimtų mokyklų ir dar- želių vaikais surinkome ir atidavėme


perdirbti net 30 tonų plastikinių bute- lių kamštelių! Dabar šis projektas nutrūko, bet aš


sėdžiu ir audžiu mintį apie naujus pro- jektus. Šiuo metu mane labai jaudina vaikų situacija Lietuvoje. Galvoju, ko- kia pagalba būtų efektyviausia socia- linių įgūdžių stokojančioms šeimoms, smurtą patiriantiems vaikams. Kai kurioms šeimoms tiesiog trūks-


ta socialinių įgūdžių. Jų žmonės gali įgyti – tereikia pagalbos, paprasčiau- siai pamokyti to, ko jie nemoka.


– Ar tai neturėtų būti valstybės


reikalas? – Lietuvoje kol kas nėra tokios struktūrinės grandies, kuri teiktų realią pagalbą bėdos ištiktai šeima – skuba- ma pasmerkti prasikaltusiuosius. Taip, vaikus mušantys ar net žudantys žmo- nės yra blogas reiškinys, tačiau reikia ne tik smerkti, bet ir galvoti, ką daryti, kad taip neatsitiktų. Kaip žmogų parengti gyventi šei-


moje, jeigu jis to išmokti pats neturėjo jokių galimybių? Jeigu užaugo globos įstaigoje ar namuose, kuriuose vienin- telė vertybė buvo alkoholis? Reikia ieškoti būdų, kaip prie jo prieiti ir jį išmokyti. Šiandien vaikų auklėjimo, šeimos


darnos temomis organizuojama labai daug seminarų ir konferencijų, tačiau į juos ateina tie, kurie ir taip puikiai tą išmano. O žmogus, stokojantis socia- linių įgūdžių, tikrai šiuose renginiuose nesilanko. Todėl kažkam reikia eiti pas jį. Padėti susitvarkyti. Begalė žmonių nemoka net padoriai namų aptvarkyti, laikytis elementarios higienos, ką jau kalbėti apie vaikų auklėjimą be smurto...


– Bet nemažai tokių piliečių nėra


linkę priimti pagalbos. Tvirtina vis- ką patys puikiausiai išmanantys, lie- pia nesikišti – štai neseniai net peiliu puolė socialinę darbuotoją... – Socialiniai darbuotojai Lietuvoje


– kalbu ne apie visus, žinoma, – tiesiog sudėlioja varneles savo dokumentuo- se: buvau, pažiūrėjau, bloga padėtis, kitas tikrinimas... Ir viskas. Bent jau taip kalba žmonės, su kuriais susi- tinku, pati nemačiau. Čia, Jungtinėje Karalystėje arba Norvegijoje, kurioje veikia lietuvių iškeikta vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“, so- cialiniai darbuotojai ateina į namus padėti. Padeda elementariai: išplauna indus ar grindis, parodo, kaip tvarky- tis, gaminti valgyti, kaip susitvarkyti dokumentus, suranda vaikams darželį ir mokyklą. Parodykite man Lietuvoje socialinę darbuotoją, kuri, atėjusi į šeimą, plautų grindis ar skalbtų? Taip, ji savo darbą atlieka – varneles, kad aplankė, uždeda... Kita vertus, negalima visko nura-


šyti dabartiniams socialiniams dar- buotojams, nes jie perkrauti darbu ir gauna juokingus atlyginimus. Nes yra


Birutės Jakučionytės laimės paslaptis labai paprasta – tereikia džiaugtis gyvenimu. Asmeninio archyvo nuotr.


Page 1  |  Page 2  |  Page 3  |  Page 4  |  Page 5  |  Page 6  |  Page 7  |  Page 8  |  Page 9  |  Page 10  |  Page 11  |  Page 12  |  Page 13  |  Page 14  |  Page 15  |  Page 16  |  Page 17  |  Page 18  |  Page 19  |  Page 20  |  Page 21  |  Page 22  |  Page 23  |  Page 24