12


2017 M. VASARIO 23 – KOVO 1 NR. 395


LIETUVIAI PASAULYJE


tiesa.news


Edita Mildažytė: arba neįvertiname savęs, arba pervertiname


Valdas Pryšmantas


UŽMIRŠTI GIMTINĘ arba jos gė- dytis – ne kas kita, kaip silpnumo po- žymis. Prisidengimas kamufliažu ti- kintis, kad tai padės išgyventi ir pel- nys pagarbą. Taip sako žinoma nacio- nalinės Lietuvos televizijos laidų bei įvairiausių projektų autorė Edita Mil- dažytė, per savo karjerą ne sykį ir ne du bendravusi su išeivijos lietuvių ben- druomenėmis, domėjusis jų sąsajomis su gimtine ir pasauliu. Nors dažnam tautiečiui E. Milda-


žytės vardas pirmiausia asocijuojasi su „Bėdų turgumi“, savo darbu televi- zijoje ji pėdsaką palieka ir kaip žurna- listė, skirianti daug dėmesio Lietuvos išskirtinumui pabrėžti, jos, kaip reikš- mingos pasaulio dalies, pristatymui, valstybės santykiui su žmogumi ir atvirkščiai – lietuvio ryšiui su tėvyne atskleisti. Laidų autorei ieškant atsakymų


į šiuos klausimus, eterį jau išvydo ne vienas televizijos projektas, buvo išleista knyga „Pasimatymas su Lie- tuva“. Tačiau paieškos vis nesibaigia. Priešingai, „Tiesai“ sakė E. Mildažy- tė: sulig kiekvieno reportažo pabaiga atsiveria dar daugiau neištirtų klodų.


– Išeivijai Jūsų rodomas dėme-


sys leidžia daryti prielaidą, kad ją kruopščiai tyrinėjate. – Šiek tiek neteisinga teigti, kad


tyrinėju. Aš Lietuvą, kaip visur esan- čią, suvokiau jau seniai, o prieš gerą dešimtmetį, po šalies įstojimo į Euro- pos Sąjungą pastebėjau, jog lietuviai stokoja patriotizmo, lyg neturėtų kuo didžiuotis. Tuomet pradėjau kapsty- tis po išeiviją ir pirmiausia nutariau visuomenei pristatyti tuos tautiečius, kurie užsienyje buvo garsūs daugiau nei Lietuvoje – tokius, kaip Marija Gimbutienė, Jonas Mekas ar Vitas Gerulaitis. Taip gimė „Nacionalinių vertybių sąrašas“, kurį transliavo Lie- tuvos televizija. Vėliau buvo esminiai įvykiai,


turėję didelę reikšmę šalies vysty- muisi, bet atsirinkau tik pozityvius, griaunamųjų – ne. Po to sekė istorinės asmenybės, atžalynas – jauni ir gabūs žmonės... Taigi dirbu jau seniai. Dėl to man


ir aišku, kad Lietuva ir lietuviai nėra geografinė sąvoka. Galima gyventi kaime ir būti tikru kosmopolitu, bet galima gyventi Londono centre ir toliau savo nosies nematyti. Tai apsis- prendimo ir vidinės būsenos reikalas.


– Kad jau prakalbote apie


Londoną. Gal esate daugiau laiko skyrusi Jungtinės Karalystės lietu- viams – juk jie čia gyvena ilgiau nei šimtmetį? – Ir nekalbant apie mūsų diasporą


šioje šalyje galima rasti dar daugiau sąsajų. Man įdomu, ar nebus „The Beatles“ būgnininkas Richard Starkey


(Ringo Starras – autoriaus past.) lie- tuvių kraujo – pavardė skamba kaip modifikuoto Starkaus. Gal kadaise į Jungtinę Karalystę atvykusio lietuvio palikuonis? Manau, kad, pasiknaisiojus, būtų


galima surasti daugybę sąsajų. Štai Lietuvoje apsilankius karalienei Eli- zabeth II mūsų šalies istorikai tarsi sensaciją paskelbė apie jos kraujo ryšius su mūsų šalimi. Mums ši žinia buvo egzotinė, kai britai ramiausiai atsakė, kad nieko čia tokio – vidur- amžiais valstybėms vadovavusios dinastinės šeimos giminiavosi. Nieko ypatingo, normali to meto praktika. Tai tik mūsų savivertės klausimas. Įsivaizduojame, kad tais laikais visi lietuviai gyveno miškuose, tupėdami valgė spanguoles ir miegojo pasikloję samanų ir užsikloję lokio kailiu.


– Norite pasakyti, kad to nebuvo, lietuviai gyveno karališkai? – Buvo visko. Ir ne tik lietuviams,


bet ir tiems patiems britams, nor- vegams, italams, prancūzams ar bet kurios kitos tautos atstovams. Kartais atrodo, jog mes dar nesu-


gebame to aiškiai suprasti ir įvertinti – arba neįvertiname, arba pervertiname. Kalbame apie tai tarsi priešinfarktinės būsenos.


Žinoma, civilizaciniu požiūriu,


Lietuva gal ir neišsivystė taip, kaip kitos Europos tautos, bet tam yra paaiškinimų: skirtinga geografinė padėtis, klimatas, ištekliai, gyventojų skaičius. Galų gale nuolat gyvenome šalia kokio agresyvaus kaimyno. Bet kaip žmonės mes visada buvome ir esame europiečiai. Tai jokia naujiena. Man norisi, kad žmonės tą suprastų ir objektyviai vertintų. Man, pavyzdžiui, mūsiškiai


šiandien yra kur kas įdomesni nei vakariečiai, – mes veržlūs, smalsūs, neapsnūdę, kūrybingi.


– Minėjote, kad Lietuva Jums


nėra geografinė sąvoka. Šia tema verda nemažai diskusijų. Ką apie jas manote? – Man atrodo, kad dar neišsiaiš-


kinome savo santykio su emigracija. Mes, įskaitant ir mane, išgyvename tokį specifinį sindromą – jaučiamės tarsi palikti.


Prisipažinsiu, man liūdna, kad


žmonės išvažiuoja, norėčiau, kad jie grįžtų. Tačiau suprantu, jog tai tarsi namus paliekantys ir studijuoti iš- vykstantys vaikai – tenka susitaikyti, kad jie nebegrįš, bet tai yra normalu. Tai nereiškia, kad išvykę jie tampa ne tavo vaikais, o jiems gimtasis kai- mas – ne gimtinė, kurią užmirš arba gėdysis. Tiesa, taip atsitinka, ir man dėl to


labai apmaudu. Manau, kad išvažia- vusieji kartais neigia savo sąsajas su Lietuva todėl, kad bando adaptuotis svetimose visuomenėse, išgyvena virsmą ir tik po kurio laiko supranta,


„Jeigu sovietų valdymo laikais būtų leista išvažiuoti, būčiau pirma susikrovusi lagaminą ir išvykusi. O šiandien manęs su lazda iš Lietuvos neišvarysi!“ Edita Mildažytė


E. Mildažytės teigimu, lietuviai yra, buvo ir bus europiečiai, keičiasi tik aplinka. LRT nuotr.


Page 1  |  Page 2  |  Page 3  |  Page 4  |  Page 5  |  Page 6  |  Page 7  |  Page 8  |  Page 9  |  Page 10  |  Page 11  |  Page 12  |  Page 13  |  Page 14  |  Page 15  |  Page 16  |  Page 17  |  Page 18  |  Page 19  |  Page 20  |  Page 21  |  Page 22  |  Page 23  |  Page 24