12


2017 M. VASARIO 16–22 NR. 394


LIETUVIAI PASAULYJE


tiesa.news


tiesa.com


LIETUVIAI PASAULYJE


2017 M. VASARIO 16–22 NR. 394


13


„Lietuvai dar reikia apie 25 metų, kad išnyktų kompleksas, jog esame besivystanti tauta, Europos periferija.“


Simonas Gentvilas


– Vėliau buvo kitos šalys. Apetitas kilo bevalgant? – Iš dalies taip. Švedijoje baigęs


mokyklą išvykau į Norvegiją studijuoti sociologijos mokslų. Pasirinkau šią šalį net tik dėl to, kad ji labai išsivysčiusi, bet ir todėl, kad ten tinkamos sąlygos slidinėti – tai aš labai mėgstu! Norve- gijoje taip pat galėjau užsiimti orien- tavimosi sportu, kuris lydi mane nuo vaikystės iki dabar. O vėliau tiesiog taip susiklostė...


Norėjosi keliauti, gyventi kuo įvairiau, daugiau pamatyti, patirti. Nes tai daryti reikia, kol nėra šeimos, įsipareigojimų. Kai jie atsiranda, žmogus tampa ne toks mobilus.


– Ar kiekvienoje šalyje, kurioje


teko gyventi, ieškodavote lietuvių bendruomenės, tautiečių, su kuriais būtų galima pasikalbėti gimtąja kal- ba? O gal atvirkščiai – kitų kultūrų atstovai buvo įdomesni? – Kai gyvenau Švedijoje, Malmėje,


Pakeliui į Seimą teko pabūti ir emigrantu


Su žmona Šarūne per kelionę po Pietų Ameriką. Asmeninio archyvo nuotr. Valdas Pryšmantas


VIENAS IŠ jauniausių Seimo narių 32 metų Simonas Gentvilas kone trečdalį gyvenimo praleido užsienyje. Dar paau- glys jis paliko namus ir išvyko į užjūrį mokytis, tačiau ankstyvas išsiskyrimas su Lietuva buvo ne sunki prievolė, o puiki galimybė parsivežti įgytas žinias. Politikas neabejoja, kad tokį marš- rutą šiandien renkasi vis daugiau


žmonių – jie išvyksta tam, kad grįžtų. Į didžiąją Lietuvos politikos areną


pernai įžengęs S. Gentvilas iš namų Klaipėdoje išvyko būdamas vos šešio- likos. Pirmiausia į Švediją, kur baigė gimnaziją, vėliau studijavo. Paskui laukė studijos Norvegijoje, Danijoje, Belgijoje, Austrijoje ir Ispanijoje. Ta- čiau lietuvis tuo neapsiribojo – išmaišė kone pusę pasaulio. Daug keliavęs ir daugelį tautų iš arti matęs S. Gentvilas „Tiesai“ pabrėžė:


reikia mesti iš galvos mintį, kad Lie- tuva yra Europos pakraštys. „Mes jau seniai europiečiai“, – įsitikinęs jis.


– Namus palikote ir į Švediją iš-


važiavote būdamas šešiolikos. Kas pastūmėjo tokiam žingsniui? Ar bent jau kalbą mokėjote? – Mano mokykloje buvo galimybė


mokytis švedų kalbos, bet nedaug jos išmokau. Todėl nuvykęs į Švediją, galima sakyti, nieko nemokėjau – tik


sėdėjau klasėje nesuprasdamas, kas aplink dedasi. Pirmus du mėnesius buvau kaip ramus šuo: reaguodavau į komandas, nujausdavau, ko iš manęs prašoma. Bet gyvenau vietinių šeimo- je. Jaunas protas imlus, tad kalbą greitai perpratau!


– Bet kodėl užsienis? Juk tokio


amžiaus kartais sunku net į kitą Lietuvos miestą išvažiuoti. Nebuvo baisu?


– Gal šiek tiek. Kita vertus, labai


norėjosi pabėgti iš tėvų namų, atrasti naujų vietų – kuriam paaugliui to nesinori, kai dauguma tokio amžiaus žmonių jau svajoja apie savarankišką gyvenimą? O man pasitaikė tokia galimybė. Aišku, brendimo laikotarpis yra jau-


trus, bet aš patekau tarp gerų žmonių, buvau aktyvus, tad greitai pasijutau ten savas. Žinoma, pasiilgdavau artimųjų, namų.


18-metis Simonas Gentvilas Kopenhagoje su žymiu Danijos politiku Larsu Lokke Rasmussenu. Asmeninio archyvo nuotr.


buvau vienas iš lietuvių, Norvegijo- je – Lietuvos jaunimo bendruomenių steigėjas. Visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, tad man tai buvo svarbu. Kita vertus, gyvenant užsienyje reikia mo- kytis iš vietinių, o ne iš lietuvių. Todėl buvo momentų, kai teko gailėtis, mat tautiečiai, žvelgdami per savo prizmę, gali visiškai skirtingai pristatyti tenykš- tį gyvenimą ir iškreipti tikrąjį vaizdą. Taigi buvo visokių patirčių, ir tuo džiaugiuosi. Dabar turiu bendraminčių iš viso pasaulio.


– Ką, be formalaus išsilavinimo,


dar davė gyvenimas užsienyje? Ko- kios didžiausios pamokos išmoktos? – Visų pirma, išmokau įvairių kalbų:


švedų, norvegų, danų, anglų, vokiečių, rusų, ispanų. (Tik prancūzų neįkandau, nors dukart teko gyventi Briuselyje.) Kalbų mokėjimas suteikė galimybę užsidirbti studijų metu – vertėjavau. Antra, išdrįsau išeiti iš komforto


zonos, pritapti skirtingose visuomenė- se, integruotis į jas, kalbėtis su įvairių interesų grupėmis. Tai labai vertinga patirtis, ji man pravertė Lietuvoje ir yra naudinga kaip politikui.


– Bet keliavote ne tik dėl to, kad teko mokytis skirtingose šalyse. – Būdamas 21-erių metų sugalvojau


vasarą iš Lietuvos autostopu nukeliauti iki Egipto. Ir trumpam stabtelėjau Bul- garijoje, Turkijoje, Sirijoje. Ten ir pa- silikau nepasiekęs tikslo, mat rugpjūtį tuose kraštuose buvo be galo karšta. Vėliau buvo du mėnesius trukusi


kelionė po Pietų Ameriką. Urugvajuje aplankiau tolimus giminaičius, pasi- traukusius ten Pirmojo pasaulinio karo metais, per visą žemyną nusigavau iki Kolumbijos. Po to, jau susipažinus su būsimąja


žmona, sekė kelionė po Indiją. Klajo- jome ten po kaimelius, bendravome su vietiniais – ne poilsinė kelionė buvo, ne viešbučiuose gyvenome. Dabar, kai esu dviejų vaikų tėvas, džiaugiuosi, kad tiek keliavau. Nes šiandien tokios išvykos man jau atrodo


Sportas yra neatsiejama Simono Su žmona Šarūne per kelionę po Pietų Ameriką. Asmeninio archyvo nuotr.


neįmanomos. – Daug kraštų aplankęs ir ten


lietuvių sutikęs, kaip juos apibūdin- tumėte? Ar bandėte įžvelgti jų skir- tumus, analizuoti savijautą? – Iki šiol palaikau ryšį su kai ku-


riais iš jų. Išvykusiuosius būtų galima padalyti į grupes. Pirmieji – tie, kurie šiek tiek įsižeidę dėl Lietuvoje įvyku- sių dalykų. Tai kiekvieno asmeninė patirtis – gal jų netenkino įvertinimas už darbą, gal valstybės įstaigų spren- dimai, gal liūdni prisiminimai. Ir juos galima suprasti: išvyko ten, kur jiems geriau. Kita grupė – tie, kurie išvažiavo ieškoti į užsienį galimybių, pasimokyti ir grįžti. Kuo vėliau emigravęs žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad jis priklausys antrajai grupei. Nuo kiekvieno individualiai pri-


klauso, kiek jis nori matyti pasaulio, ieškoti galimybių. Aš tokią išvadą pasi- dariau sau – negaliu visų išvažiavusiųjų vertinti objektyviai.


– O ta įsižeidusiųjų grupė... Gal


su ja reikia ilgesnio dialogo? Išsiaiš- kinti, kas juos žeidžia, nes neretai jie patys to nežino. – Priežasčių gali būti įvairiau- sių. Yra ir tokių, kuriems Lietuva


asocijuojasi su asmenine tragedija, tie- siog kai kurios vietos ar objektai kelia blogus prisiminimus. O tiems, kuriems Lietuva asocijuojasi su neteisybe, gal- būt reikia laiko, kuris viską ištaisys. Jau dabar grįžtantieji mato, kokia Lietuva pasikeitusi. Yra išvykusiųjų dėl to, kad poso-


vietinėse šalyse jaučiasi suspausti, mat priklauso mažai socialinei grupei – pa- vyzdžiui, seksualinėms mažumoms. Pasaulio didmiesčiai jiems pasiūlo galimybę atsiskleisti, tapti laisviems ir tuo mėgautis, užuot bandžius kon- servatyviose visuomenėse ginčytis dėl to, kad jie irgi žmonės. Bet tai irgi tik laiko klausimas – Lietuva vis labiau liberalėja.


– Atrodo, formuojasi dar viena


grupė: lietuviai, kuriems Lietuva sie- nų neturi. Lietuva – ten, kur jie. Ką manote apie juos? – Globalios Lietuvos idėja egzis-


tuoja jau seniai ir ji nėra išskirtinai taikoma tik mums. Jeigu žmogus turi gebėjimų prisitaikyti kitoje aplinkoje ir tai daro, kodėl gi ne? Nuo to jo tautybė nesikeičia. Be to, ir sugrįžti visada gali- ma, niekas nelaiko pririšęs. Štai Ainius Lašas – tikras savo srities profesionalas, prestižiniuose


gyvenimo dalis – bėgiojantį jį galima pamatyti labai dažnai. Asmeninio archyvo nuotr.


pasaulio universitetuose dėstytoju dir- bęs politologas, grįžta dirbti į Lietuvą ir čia pritaikys sukauptą vertingą patirtį. O kai mes esame didesni nei šalies


ribos, tai tik sveikintina. Tą įrodo žydai, libaniečiai, kitos tautos – tereikia tik gerų atstovų tarptautinėje arenoje.


– Realiai vertinant, kada, jūsų


manymu, Lietuva taps patraukli grįžti išvykusiesiems? – Sunku atsakyti. Priklauso ir nuo


to, su kuo ir pagal ką lyginsi. Neseniai teko diskutuoti apie demokratijos ir žmogaus teisių išsivystymą su Mol- dovos, Baltarusijos ir Ukrainos parla- mentarais. Šioje vietoje mes lenkiame kolegas visais atžvilgiais ir galime tuo didžiuotis. Bet nuo Norvegijos ar Šve- dijos dar gerokai atsiliekame. Vertinant bendrai, Lietuvai dar


reikia apie 25 metų, kad išnyktų kom- pleksas, jog esame besivystanti tauta, Europos periferija. Noriu pabrėžti, kad jau dabar mes tokie nesame, tereikia tai suprasti. Į Lietuvą ne tik grįžta lietuvių, bet ir atvyksta profesionalų iš viso pa- saulio, kuriasi globalios bendrovės.


– Lietuva – jau Europa? – Taip, jau senokai. Nuo 2004 metų


tai tikrai.


Page 1  |  Page 2  |  Page 3  |  Page 4  |  Page 5  |  Page 6  |  Page 7  |  Page 8  |  Page 9  |  Page 10  |  Page 11  |  Page 12  |  Page 13