6


2017 M. VASARIO 16–22 NR. 394


TEMA


tiesa.news


Vištų fermoje dirbęs lietuvis: „Darbas, miegas ir alkoholis“


53-ejų Edikas Mankevičius buvo sulaikytas Klaipėdos rajone. Jungtinę operaciją vykdė Klaipėdos ir Kento policijos pareigūnai. PD nuotrauka.


kad mane būtų galima legaliai įdarbin- ti“, – tad Marius sako kitą dieną su- sirinkęs daiktus ir išvykęs į Londoną. Pasak jo, dokumentus E. Manke-


vičius su sėbrais atimdavo toli gražu ne iš visų. Apie tautiečių pjudymą šunimis jam taip pat neteko girdėti. „Gal visa tai vyko vėliau, kai manęs ten nebebuvo“, – svarsto. „Aš buvau skolingas jau nuo pir-


mos dienos. Tūkstantį litų už įdarbini- mą ir 70 svarų už pirmos savaitės nuo- mą. Supratau, kad skolos aš niekada neatiduosiu, ir ji tik didės, – prisiminė jis. – Žinoma, galėjau likti ir gyventi kaip kiti ten buvę emigrantai: miegas, darbas ir alkoholis. Bet manęs toks gyvenimas netenkino.“


Alkoholis, vergavimas ir banko sąskaitų „deginimas“ Marius sako dar prieš atvykdamas


Darbo vištų fermoje valandos nebuvo nustatytos – dirbti tekdavo naktimis ir ištisas paras. Loreta Juodagalvytė


VASARIO PRADŽIOJE nuvilnijus žiniai apie Klaipėdos rajone sulaikytą Ediką Mankevičių, išnaudojusį Jung- tinėje Karalystėje dirbusius tautiečius, į „Tiesos“ redakciją kreipėsi jaunas vyras ir ryžosi pasidalyti savo skau- džia istorija. Marius (tikrasis vardas ir pavar-


dė redakcijai žinomi) sakė norintis paraginti visus nuo E. Mankevičiaus nukentėjusius lietuvius netylėti. Kaunietis į Jungtinę Karalystę


persikėlė prieš šešerius metus, vos dvidešimties. Darbą vištų fermoje netoli Maidstone’o susirado dar būda- mas Lietuvoje – pagal skelbimą – ir vyko tikėdamasis užsidirbti. Tačiau patekęs į vieną iš E. Mankevičiaus ir jo bendrų valdomų namų patyrė tikrą košmarą.


Nesibaigianti pirmoji darbo diena „Į Angliją išvažiavau 2011 metų


vasarą, – pradėjo pasakojimą „Tiesos“ pašnekovas. – Angliškai kalbėjau prastai, tad maniau, kad pradžiai šis darbas man bus kaip tik.“ Nuvykęs nurodytu adresu, vaikinas


sužinojo, kad name jis bus šešioliktas gyventojas. Sąlygos, pasak Mariaus, ten buvo itin prastos – tiesiog iš gatvės sunešti ir vienas šalia kito sumesti čiužiniai, ant kurių ir miegojo sunkiai dirbę emigrantai. Maža to: tokio būsto


nuoma kiekvienam jų atsiėjo po 70 svarų sterlingų per savaitę. Vos tik Mariui atvykus, pačios pir-


mosios dienos vakarą, jį ir kitus name gyvenusius žmones išvežė dirbti. Ir ta pirmoji vaikino darbo diena tęsėsi net 25 valandas. Grįžęs namo, naujokas ėmė kalbin-


ti savo kaimynus ir klausinėti, kodėl jie verčiami dirbti tokias ilgas valan- das. „Taip jau čia yra“, – tepaaiškino nepavydėtinomis sąlygomis gyvenę ir triūsę darbininkai. Netrukus Marius pats suprato, ko-


kia ta, darbdavių įvesta, tvarka, kai, praėjus vos valandai, visi lietuviai vėl buvo išvežti dirbti – dar 16 valandų. Atidirbęs ir kitą dieną gavęs laisva- dienį, kaunietis nusprendė daugiau pabendrauti su likimo draugais ir išsi- aiškinti, kur pateko.


Skolos, skolos, skolos... Vaikinas netruko sužinoti, kad vi-


same name nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų buvęs skolingas E. Man- kevičiui. Skolos siekė penkis, septynis ar net penkiolika tūkstančių svarų. Kilo natūralus klausimas, kaip to-


kios sumos susikaupė. Ir į jį netrukus buvo atsakyta. „Atvažiavo Ediko brolis, atvežė


degtinės ir paklausė, ar kas nors ne- norėtų jos pirkti“, – pasakoja Marius, atvirai prisipažįstantis, jog vyriškio, kuris buvo vadinamas darbdavio bro- liu, vardo nepamena ir net nežino, ar jie tikrai buvo artimi giminaičiai.


Žmonėms paaiškinus, kad neturi


pinigų, „geradarys“ mielai degtinę davė skolon. Visi, pasak Mariaus, sutiko su tokiu pasiūlymu. „Ir gėrė tą jo atvežtą degtinę. O vakarop Ediko brolis pareiškė, jog už girtavimą visam namui savaitę nemokės atlyginimo.“ Tiesa, dvidešimtmetis, kaip naujas


žmogus name, nuo pirmos skolos buvo atleistas. „Tu dar naujas ir tau ši- tai negalioja“, – buvo paaiškinta jam. Tokios istorijos, anot lietuvio,


kartojosi nuolat. Jeigu darbo savaitės pabaigoje atvykęs Ediko brolis ras- davo nors vieną neblaivų emigrantą, atlyginimų nemokėdavo visiems name gyvenusiems žmonėms. O už tai, kad visi namo gyventojai negavo atlyginimų, atidirbti turėdavo vienas prasikaltęs žmogus. Kol darbininkas atidirbdavo, jo skola ir toliau kaupėsi, nes reikėjo mokėti ir už nuomą, ir už maistą. Pats darbas, neslepia Marius, buvo


itin sunkus. Nesilaikyta jokio grafiko – žmonės dirbti privalėjo tada, kai jiems buvo liepiama. Nors vienam atsisakius, atlyginimo vėl negaudavo visas namas. Taip ir sukosi užburtas ratas.


Netenkino toks gyvenimas Paukštyne Marius dirbo iš viso


penkias dienas. Paprašytas atiduoti dokumentus, iškart suprato, kad reikia kuo greičiau sprukti. „Manęs paprašė paso – aiškino, jog dokumento reikia,


Kaip atskirti nelegaliai dirbančią įdarbinimo agentūrą?


LIETUVOJE VEIKIANČIOS įdarbinimo agentūros emigra.lt direk- torė Agnė Kotovaitė „Tiesai“ pasakojo, kad ieškantieji darbo užsieny- je turėtų kreipti dėmesį į keletą aspektų: ● Nors Lietuvoje tokia veikla nėra licencijuojama, ją prižiūri


Lietuvos darbo birža. Todėl reikėtų kreiptis būtent į tas agentū- ras, kurios yra registruotos Lietuvos darbo biržoje. ● Reikėtų atidžiai išsinagrinėti darbo sutartį. Pavyzdžiui, agentūroje emigra.lt pasirašant sutartį yra konkrečiai įvardina- ma, į kokią poziciją pretenduojama. Tai reiškia, kad jeigu žmo- gus nori išvykti į Angliją ir dirbti sandėliuose, agentūra negali jam duoti pasirašyti sutarties su Olandijoje esančiu fabriku. Kartais būna pasirašomos abstrakčios sutartys, negarantuo- jančios jokios darbo vietos. ● Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į sutarties galiojimo lai-


ką. Agentūroje emigra.lt sutartis galioja mėnesį nuo išvykimo, todėl visą tą laiką žmogus gali kreiptis ir agentūra privalės jam padėti. (Toks terminas pasirinktas dėl to, kad, vykstant į Angli- ją, mėnuo yra optimalus laikas, per kurį paaiškėja, ar tinka dar- bas, ar laiku vyksta atsiskaitymai ir panašiai.) Jeigu pasirašyta sutartis nustoja galioti vos žmogui išvykus, tai turėtų sukelti įtarimų. ● Darbo ieškantis žmogus už įdarbinimą neprivalo mokėti.


Visos kitos papildomos įdarbinimo paslaugos – pavyzdžiui, gy- venamosios vietos paieška, kelionės organizavimas, – gali būti apmokestinamos, bet jos neturi būti privalomos. Jeigu žmogui priverstinai siūlomas konkretus būstas ar liepiama naudotis tik tam tikros kelionių bendrovės paslaugomis, taip pat turėtų kilti įtarimas, jog tokios agentūros veikla nėra sąžininga.


į Jungtinę Karalystę girdėjęs apie tai, jog iš tautiečių yra atimami dokumen- tai ir jie paverčiami vergais. Tas jam suteikė ryžto nepasiduoti darbdavių įkalbinėjimams, o gelbėtis, kol neį- klimpo per giliai. Tačiau jis lig šiol prisimena name


sutiktą jau trečius metus ten gyvenusį vaikinuką iš Klaipėdos. Paklaustas, kodėl kenčia tokiomis sąlygomis ir nesprunka, porą metų už Marių jau- nesnis emigrantas guodėsi, jog yra skolingas, neturi dokumentų, nemoka kalbos. Be to, yra iš to paties miesto, kaip ir Edikas. Mena Marius ir itin liūdną istoriją


apie vyruką iš Ukrainos, kuris netu- rėjo dokumentų, nemokėjo kalbos ir dirbo vien už maistą ir alkoholį. Jis, pasak lietuvio, buvo tikras šiuolaikinis vergas. Vyras neabejoja: žmonės nesiprie-


šino išnaudojami, nes bijojo E. Man- kevičiaus ir jo sėbrų. Bet svarbiausia priežastis, leidusi įsigalėti šiai faktinei vergovei, buvo alkoholis. „Pastebėjau, kad Edikas surinkda-


vo tokius žmonės, kurie – nesvarbu, ar jauni, ar seni, – mėgdavo išgerti, nekalbėjo angliškai“, – sako Marius. Kiekvienam žmogui buvo liepiama


atsidaryti sąskaitą, nors atlyginimus darbdaviai dažniausiai mokėdavo išra- šydami čekius.


Atsidariusiesiems banko sąskaitas


buvo pasakoma, kad į jas bus perve- dami visų namo gyventojų atlyginimai ir paprašoma išgryninti visus pinigus. Nieko neįtardami imigrantai padary- davo, kaip liepiami, ir nė neįtardavo, kad tokiu būdu tiesiog „pavogė“ pini- gus iš banko.


„Vienas iš tokių žmonių buvau ir


aš, ir iki šiol turiu blogą kredito isto- riją“, – neslepia Marius.


Panašių istorijų – ne viena


Paklaustas, ar pabėgus ir įsikūrus


Londone nekilo mintis kreiptis į polici- ją – papasakoti apie vykdomą nusikals- tamą veiklą, Marius patikino, jog vištų fermoje dirbę tautiečiai nebuvo įkalinti. „Išeičių tikrai buvo, – sako jis. –


Juk tų žmonių buvo ne vienas – galėjo susivienyti, kreiptis į ambasadą. Ga- liausiai galėjo padegti kieno nors au- tomobilį ir vietinė policija būtų viską išsiaiškinusi...“ Mariaus teigimu, tokių emigrantų išnaudojimo istorijų yra daug. Tačiau pažaboti šiuolaikinių vergvaldžių veiklą sudėtinga, nes jų aukos pačios tai toleruoja. „Ai, vieną savaitę algos nesumokėjo – gal kitą savaitę sumo- kės. Va, atvežė degtinės butelį, – juk


nieko baisaus, gi draugas, palauksim dar savaitę“, – su kartėliu kalbėjo jis. Lietuvis tvirtai įsitikinęs, kad žmo-


nės neturėtų leistis išnaudojami. Jeigu ilgiau nei savaitę vėluoja atlyginimai, atimami dokumentai ir tenka gyventi nežmoniškomis sąlygomis, reikia ne- delsti – ieškoti pagalbos. Ir nesvarbu, kad dirbi nelegaliai ar nemoki kalbos.


Teisingumo nesitiki Marius netiki, kad E. Mankevičius


ir jo bendrininkai sulauks pelnytos bausmės. „Manau, jis paprasčiausiai tris


mėnesius pabus areštinėje, susimokės, pasėdės metus dvejus ir viskas, – sako. – Juk viską daro pinigai. Tuo labiau kad teisiamas jis bus Lietuvoje.“ Netiki „Tiesos“ kalbintas lietuvis


ir tuo, kad žiaurus E. Mankevičiaus verslas sustojo. Pasak Mariaus, su juo bendradarbiavo daug žmonių, tarp kurių buvo ne tik lietuvių, bet ir britų.


„Žinoma, galėjau likti ir gyventi kaip kiti ten buvę emigrantai: miegas, darbas ir alkoholis. Bet manęs toks gyvenimas netenkino.“ Marius


tiesa.com


TEMA


2017 M. VASARIO 16–22 NR. 394


Suėmus vienintelį įtariamąjį, visi kiti lieka laisvėje ir, labai gali būti, „vers- lauja“ toliau.


Ragina tautiečius netylėti Marius „Tiesai“ savo istoriją pa-


pasakojo prabėgus daug metų nuo tos dienos, kai pirmą kartą atvyko į Angliją. Vyras pabrėžia norintis, kad visi sužinotų teisybę, nes nusikalstama veikla buvo vykdoma ilgai ir į užburtą išnaudojimo ratą buvo įtraukta labai daug žmonių. „Aš į tą tinklą buvau pakliuvęs


prieš šešerius metus ir sutikau žmogų, kuris su žmona buvo ten pradirbę jau šešerius metus. Taip pat jau minėtas vaikinukas, kuris ten gyveno ir dir- bo trejus metus iki man atvykstant 2011-aisiais“, – vardija Marius ir sako, jog greta namo, kuriame vargo jis ir dar 15 žmonių, stovėjo dar vienas namas, kur tokiomis pat sąlygomis gyveno ir dirbo dar apie 10 emigrantų. Persikėlęs gyventi į Londono priemiestį, vyras sako taip pat sutikęs nemažai tautiečių, nukentėjusių nuo minėto E. Mankevičiaus. „Aš labai nudžiugau išgirdęs, kad jį


sugavo – juk jis sugadino ir sugriovė gyvenimą daugeliui žmonių“, – kalbė- jo Marius ir ragino visus žmones kreip- tis į policiją, papasakoti savo istorijas.


7


E. Mankevičius – teisėsaugos rankose 53-ejų lietuvis Edikas Mankevičius


kartu su britais Darrellu Houghtonu ir Jacqueline Judge išnaudojo dar- bui į Jungtinę Karalystę atvykusius lietuvius. Vištų gaudytojais įsidarbinusiems


žmonėms žadėti geri atlyginimai, tačiau jie buvo įtraukti į vergiją pa- sinaudojus tuo, jog nemokėjo anglų kalbos ir nežinojo savo teisių. Prieš emigrantus buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, taikomos baus- mės. Teigiama, jog žmonės net buvo pjudomi šunimis. 2012 metų spalį pirminį tyrimą


atliko Jungtinės Karalystės teisėsau- gos ir socialinių tarnybų pareigūnai. Per didelio masto operaciją Maids- tone ir jo apylinkėse buvo sulaikyti bendrovės savininkai, atliktos kratos bendrovės patalpose, taip pat būstuo- se, kur gyveno prekybos žmonėmis aukos.


2016-ųjų birželio mėnesį buvo


sudaryta tarptautinė jungtinė tyrimo grupė, kurios darbo pastangomis ir buvo sulaikytas E. Mankevičius. Už prekybą žmonėmis, išnaudojimą priverstiniam darbui ir neteisėtą disponavimą šaudmenimis dide- liais kiekiais jam gresia iki 12 metų nelaisvės.


Lietuviai buvo išnaudojami netoli Londono esančiame Maidstone‘o mieste.


Page 1  |  Page 2  |  Page 3  |  Page 4  |  Page 5  |  Page 6  |  Page 7  |  Page 8  |  Page 9  |  Page 10  |  Page 11  |  Page 12  |  Page 13