tiesa.com


LIETUVIAI PASAULYJE


atvažiavau, tai tikrai ką nors sugalvo- siu, bet namo grįžti tikrai nesiruošiau.


– O kokie dar, be puikių orų, yra Tenerifės pranašumai gyvenan- tiems ir dirbantiems ten? – Aišku, yra vandenynas, yra kal-


nai, daug žalumos. Nors atrodo, kad čia amžina vasara, iš tikrųjų saloje ga- lima pamatyti visus keturis sezonus, pietinėje ir šiaurinėje salos dalyse orai skiriasi. Net sniegą neseniai buvo galima pamatyti – orui šiek tiek at- vėsus ir pradėjus lyti, o lyja čia retai, ugnikalnio viršūnę nuklojo sniegas. Baltuoja kalnai, labai gražu. Patogus ir greitas susisiekimas su


Europa, vietiniams skrydžių į Ispa- niją, kuriai priklauso salynas, bilietai perpus pigesni.


– Jūs – jau vietinė? – Taip, aš turiu rezidentės statusą,


kurį įgyti galimybė suteikiama šalyje išdirbus tam tikrą laiką.


– Tai gal netrukus tapsite Ispanijos sinjorita? – Ne, Lietuvos pilietybės neatsi-


sakysiu. Net nėra reikalo, Tenerifė svetinga ir negaili galimybių atvykė- liams. Nors ne visiems. Kai kurie iš Lietuvos atvykę žmonės iš pradžių yra kupini energijos, žada kalnus nu- versti, tačiau po kurio laiko nuleidžia


Su lietuviais – tiek gyvenančiais saloje, tiek atvykstančiais – Karolina (dešinėje) susitinka dažnai. Asmeninio archyvo nuotr.


– Kadangi buvau užsiregistravusi


darbo paieškos portaluose, nuolat gaudavau įvairius pasiūlymus. Ir kartą gavau kvietimą pabandyti įsidarbinti nekilnojamojo turto agentūroje – dar viena man visiškai nauja sritis, bet nutariau išbandyti jėgas ir ten. Toje agentūroje dirbau ilgiausiai,


net devynis mėnesius, po kurių mūsų keliai išsiskyrė.


– Ir kas toliau? – Tuomet ir įvyko tai, ką galima va-


dinti likimo ženklu. Po darbo agentūroje aš nutariau paatostogauti, kaip tik tuo metu manęs buvo atvykusi aplankyti mama. Tačiau pailsėti sekėsi sunkiai – manęs ieškojo klientai, su kuriais buvau užmezgusi ryšius dirbdama agentūroje. Jie prašydavo padėti net ir išgirdę atsa- kymą, jog aš ten jau nebedirbu. Supratau, kad dirbdama su jais savarankiškai galiu pinigų uždirbti pati ir nereikės dirbti kažkam. Tuo ir užsiimu iki šiol.


– Reikėjo gana nemažai pasiblaš- kyti, kol suradote vietą, kurioje gerai jaučiatės? – Oi, dar ir kaip. Pirmieji metai iš tiesų buvo labai nelengvi.


– O ispanai – ar jie dėl išdidumo anglų kalba nekalba? – Galbūt dalis, bet juk čia jų namai,


tai kodėl jie turi taikytis? Atvykusieji tegul prie jų taikosi.


– O ar daug ten – Kanarų salyne – tokių emigrantų iš Lietuvos? – Kai atvykau prieš ketverius me-


tus, buvo gal tik kelios dešimtys, o dabar– jau tikrai daugiau, ypač šiuo metu, rudenį. Beveik visi gyvena Tenerifės saloje. Anksčiau buvo tiek, kad kone visi vieni kitus pažinojome, o dabar jau tai neįmanoma.


– Ką veikia lietuviai Tenerifėje? Gy- vena, dirba samdomą darbą, kurią verslus? – Taip, yra visokių, kai kurie čia turi


namus ir atvyksta į Tenerifę tik praleisti saloje lietuvišką žiemą. Yra tokių, kurių darbui nereikia konkretaus biuro, užten- ka tik kompiuterio ir interneto. Kai kas atvyksta be aiškaus tikslo, tiesiog laimės ieškoti, dirba įvairiausius darbus. Lietuvis Tenerifėje – tikrai ne rete-


nybė, jų skaičius čia per pastaruosius dvejus metus pastebimai išaugo.


– Ir gyvenimas ten geras, nes visada šviečia saulė ir šilta? – Taip, šilta ištisus metus, net žie-


mą vidutinė temperatūra siekia apie 23 laipsnius šilumos, dėl to čia visi yra laimingi ir šypsosi, ne taip, kaip Lietuvoje, matyt, orai vis dėlto turi įtakos gerai savijautai.


– Kai toks skirtumas, tikriausiai išti- ko kultūrinis šokas vos atvykus? – Taip, buvo toks, bet gerąja pra-


sme. Jokio išgąsčio, jokio negatyvo, išskyrus kalbos skirtumą. Jautėsi, kad su nemokančiaisiais ispaniškai vieti- niai vengia artimiau bendrauti.


– Bet tokiems atkakliems žmo- nėms kaip Jūs tai – ne kliūtis? – Taip, reikia pas juos eiti, bet ne


aklai. Visų pirma reikia žinoti, ko nori, ko čia galima siekti, išsikelti sau tikslus.


– Bet Jūsų istorija rodo, kad tai nėra labai lengva. Ar nebuvo per tuos pirmuosius metus apnikusios liūdnos mintys, noras viską mesti ir važiuoti namo? – Ne, tikrai nebuvo. Nors buvo


sunku, galvojau – negali būti, kad aš čia niekam tikusi, kad neišmok- siu ispaniškai. Pamaniau, kad jau


Tenerifė lietuvaitę žavi savo įstabia gamta. Asmeninio archyvo nuotr.


Taip netyčia ir atsidūriau Tenerifėje, iki tol net negalvojau, kad kada nors ten atsirasiu, juolab – gyvensiu.


rankas. Vyksta tarsi toks atvykėlių atsijojimas, ne visų svajonės tampa realybe. Šalis – svetinga, bet niekas nieko dykai nedalija, pačiam reikia įdėti daug pastangų.


– neskraido?


Tai kepti karveliai į burną – Oi, tikrai ne…


– O kokie saloje gyvena lietuviai? Buriatės į bendruomenę? – Būna bendri renginiai, į kuriuos


ateina labai daug žmonių, visi drau- giški. O šiaip gi visi kartu juk nebus visą laiką, kasdienybėje bendrauja draugų kompanijose.


– Gal Lietuvoje yra daugiau mer- ginų, kurios dabar sėdi banke, bet svajoja apie salą… Ko tokioms palinkėtumėte? – Nesustokite svajoti ir nebijo-


kite permainų, žinokite, ko norite iš gyvenimo.


– O gal ir iš Tenerifės vieną dieną patrauksite į dar platesnį pasaulį? – Kol kas tikrai negalvoju apie iš-


vykimą, čia dabar mano namai, verslas. O kaip bus tolimesnėje ateityje – sun- ku pasakyti, gal ir atsidursiu kur nors kitame pasaulio krašte, gal į Lietuvą grįšiu. Iš tikrųjų tai labai jos pasiilgstu ir aplankau pasitaikius galimybei.


Iš Tenerifės labai patogu pasiekti Europą, tad laisvalaikiu


lietuvaitė daug keliauja. Asmeninio archyvo nuotr.


2017 M. VASARIO 2–8 NR. 392


13


Page 1  |  Page 2  |  Page 3  |  Page 4  |  Page 5  |  Page 6  |  Page 7  |  Page 8  |  Page 9  |  Page 10  |  Page 11  |  Page 12  |  Page 13  |  Page 14  |  Page 15  |  Page 16  |  Page 17  |  Page 18  |  Page 19  |  Page 20  |  Page 21  |  Page 22  |  Page 23  |  Page 24