12


2017 M. VASARIO 2–8 NR. 392


LIETUVIAI PASAULYJE


Lietuvaitės kelias į sėkmę Tenerifėje buvo itin vingiuotas


tiesa.news


Karolina dirba ir gyvena ten, kur daugelis tik ilsisi. Asmeninio archyvo nuotr. Valdas Pryšmantas


TENERIFĖ DAUGELIUI lietuvių asocijuojasi su atostogų vieta, kur visa- da šviečia saulė, yra šilta, todėl ši sala – ideali vieta atostogoms. Tačiau tarp ten sutiktų tautiečių yra ir tokių, kuriems šis kurortas tapo ne poilsio, o naujo gyve- nimo pradžia. Atlanto vandenyne, netoli Afrikos


krantų esančiame vulkaninės kilmės Kanarų salyne Karolina Biliartaitė atsidūrė, kaip ji pati sako, netyčia. Vieno komercinio banko padaliny-


je Klaipėdoje dirbusi ir visas karjeros galimybes ten turėjusi mergina vieną dieną viską metė ir išvyko į Tenerifę. Saloje verslą nuo nulio prieš ketverius metus pradėjusi lietuvė dabar yra nuo- savo verslo savininkė. Su ja „Tiesa“ ir kalbėjosi apie tai,


kas įvyksta žmogaus galvoje, kad jis staiga ir radikaliai pakeičia gyvenimą ir iš finansų įstaigos kabineto persikelia į gyventi salą, kur visada šviečia saulė.


Merginos gyvenime atsitiktinai atsiradusi Tenerifė tapo jos namais. Asmeninio archyvo nuotr.


– Ar Jūsų išvykimo iš Lietuvos priežastys skirtingos nei vadina- mųjų ekonominių emigrantų? Juk darbas banke... – Lietuvoje nebuvo taip blogai, nors tas darbas tik iš pirmo žvilgsnio


gali pasirodyti labai patrauklus ir daugelio siekiamybė. Iš tiesų tai man sąlygos ten netiko, jau prieš kurį laiką man tapo neįdomios visos tos opera- cijos. O kai padalinyje vyko įvairios permainos, keitėsi vadovai, palaikiau tai tinkama proga sau galų gale pasa- kyti – ne, aš nenoriu dirbti banke, aš noriu pamatyti pasaulį. Taigi išėjau iš darbo ir išvažiavau.


– Kur prasidėjo tas pasaulio maišymas? – Iš Lietuvos pirmiausia aš išvykau


į Londoną ir gyvenau tame mieste ke- turis mėnesius. Tiek laiko pakako, kad suprasčiau, kad šis miestas – ne man, nors čia savo namus ir verslą turėjo mano tėtis. Kartą jis išvyko pailsėti į Tenerifę, o po atostogų nusprendė, kad šioje saloje reikėtų pasilikti ilgiau, galbūt išbandyti verslo galimybes ten. Kai jis išvyko, nutariau viena nelikti Londone ir aš, tad nusekiau tėčiui iš paskos.


– Londonas nesužavėjo? – Tai fantastiškas miestas atosto-


goms, trumpesniems vizitams, bet gyventi jame kažkodėl nepanorau.


– Kokia buvo Jūsų pradžia saloje? – Iš pradžių, nurimus visoms emo-


cijoms, buvo labai sunku. Ypač po Londono, kur nepatyriau jokių ben- dravimo sunkumų, juk visi ten kalba angliškai, o čia ši kalba naudojama tik epizodiškai, pokalbiuose su turistais. O norint čia susirasti darbą bei gyventi tenka kalbėti ispaniškai. Mokėjau vos kelis žodžius, bet meluodavau, kad kalbu gerai. Dėl to per pirmuosius metus pakeičiau net septynis darbus visiškai skirtingose srityse. Vieną mėnesį aš pardavinėju turistams ekskursijas po salą, kitą – kviečiau juos į Garra Rufa žuvelių SPA kojoms saloną. Iš ten – į drabužių parduotuvę, po to buvo sporto užsiė- mimai poilsiautojams prie viešbučio baseino, vėliau dirbau registratūroje, automobilių nuomos punkte. Išbandžiau daug ką, vienur netenki-


no atlyginimas, kitur tiesiog nepatiko pats darbas, kitur jo net deramai nemo- kėjau ir žmonės tai matė. Tik į registra- tūrą norėjau, ten užsibuvau ilgiau, nors ir jaučiau spaudimą dėl kalbos barjero. Bet tas spaudimas padėjo ir po


pusmečio aš jau padoriai kalbėjau ispaniškai.


– Kaip galiausiai baigėsi klajonės iš vieno darbo į kitą?


Page 1  |  Page 2  |  Page 3  |  Page 4  |  Page 5  |  Page 6  |  Page 7  |  Page 8  |  Page 9  |  Page 10  |  Page 11  |  Page 12  |  Page 13  |  Page 14  |  Page 15  |  Page 16  |  Page 17  |  Page 18  |  Page 19  |  Page 20  |  Page 21  |  Page 22  |  Page 23  |  Page 24